Paroda, kurią organizavo Klaipėdos miesto socialinės paramos centro Dienos socialinės globos skyrius ir Tautinių kultūrų centras, skirta 22-osioms centro veiklos metinėms paminėti.
Dvidešimt paveikslų, pasak D. Dekteriovo, jau atrinkti ir išvežti. Dmitrijaus ir Julijos darbų paroda šiemet kovą jau vyko Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre. Jie ten buvo labai šiltai priimti.
„Kai Dmitrijus pareiškė norą surengti parodą, visada tikėjau, kad ją organizuosime, – kalbėjo centro direktorė Diana Stankaitienė. – Džiaugiuosi, kad Marina sutarė su Liudviko Rėzos kultūros centru ir pirmoji Dmitrijaus paroda buvo atidaryta Juodkrantėje. Tik jos proaktyvaus veiklumo dėka rytoj parodą atidarysime Tautinių kultūrų centre, Klaipėdoje. Tikiu, kad Dmitrijaus ir Julijos darbus galėsime parodyti kitose vietose Klaipėdoje ir Lietuvoje.“
„Mėgstu abstraktų meną“
Šiemet liepą 40-metį švęsiantis Dmitrijus progresuojančia raumenų distrofija serga nuo 13 metų, nuo 20 metų sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Tapyti pradėjo prieš 8 metus. Kartą geriausias draugas pakvietė Dmitrijų prie jūros kurti bendrą paveikslą. „Man patiko pats procesas, ta būsena tapant“, – pasakojo vyras. Jis jau yra sukūręs daugiau nei 50 paveikslų. Parodoje matysime 20 darbų.
D. Dekteriovas mėgsta abstraktų meną, nori, kad žmonės patys fantazuotų. „Jeigu reikia tapyti ką nors konkretaus – tai jau darbas, o aš mėgstu poilsiauti prie drobės, išsikrauti, o ne pavargti. Tai tam tikra meno psichoterapija, man patinka spalvų žaismas. Pardaviau nedaug paveikslų, nes specialiai nesireklamuoju. Kartais pažįstami nuperka pamatę feisbuke, kartais dovanoju, bet pagal užsakymą netapau“, – sakė jis.
Jo kūrybiniame procese buvo ilga dvejų metų pertrauka, nes susirgo depresija.
Padedamas psichologės Julijos Dmitrijus vėl tapo jau porą metų ir jaučiasi kur kas geriau. „Nustebintas tokio žmonių susidomėjimo Juodkrantėje. Malonu. Rytoj dalyvausiu parodos pristatyme. Visai nebijau kritikos, ji man kartais net nuotaiką pakelia. Bet kokia reakcija į meną yra gerai“, – mano Dmitrijus.
Psichologija – tikrasis pasirinkimas
Psichologe J. Blaževičiūtė Socialinės paramos centre dirba nuo 2020 metų rugsėjo 1 d. Šios specialybės bakalauro diplomą įgijo Klaipėdos universitete, o konsultavimo magistro – Maskvoje.
„Pirmais metais buvo labai sunku. Nesugebėdavau atsiriboti ir “parsiveždavau„ darbą namo. Dabar jau išmokau atsiriboti. Grįžtu namo, o darbas lieka darbe“, – atviravo Julija.
Dienos socialinės globos skyriuje šiuo metu prižiūrimi 65 asmenys. Jam mažiau nei metus vadovauja Viktorija Rimkė, studijuojanti socialinio darbo magistrantūroje Mykolo Romerio universitete. Skyriuje dirba nuoširdūs socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros sričių specialistai, gebantys atsižvelgti į paslaugų gavėjų poreikius, nuoširdžiai ir etiškai padedantys jiems.
J. Blaževičiūtė šiuo metu yra vienintelė centro psichologė. Ji teikia paslaugas ne visiems, bet tiems, kuriems reikia ir kurie sutinka. Ji taip pat talkina Pagalbos namuose skyriuje. Su vienais paslaugų gavėjais matosi kiekvieną savaitę, su kitais rečiau, o piešia tik su D. Dekteriovu.
„Mums su Dmitrijumi centras sudarė labai geras sąlygas, turime 4 valandas per savaitę. Jis stengiasi nepasiduoti, jam patinka tai, ką jis daro“, – aiškino psichologė, vaikystėje mėgdavusi piešti, lankiusi dailės būrelį.
Kaip jie tapo
„Sužinojusi, kad dėl depresijos Dima nebetapo, pasiūliau tai daryti kartu su manimi. Nuo to viskas ir prasidėjo. Pirmi kartai buvo įdomūs, reikėjo susiderinti, nes tai daro du skirtingi žmonės. Mes kalbamės, užsiimame savianalize, aptariame kylančius jausmus ir emocijas. Dmitrijaus emocinė būsena pagerėjo.
Žinoma, būna įvairių momentų. Man patinka kokia nors vieta, o jis uždeda ten savo potėpį. Mes dirbame tol, kol abu būname patenkinti rezultatu. Atsirado paveikslų, kurie patiko mums abiem. Dima užsiminė, kad būtų smagu organizuoti parodą. Pasakiau apie tai centre, ir ratas užsisuko. Nors mes tuo nelabai tikėjome, vieną dieną Marina pasakė: „Darysim parodą.“
Kai prieš pirmą parodą pakavome paveikslus, atsirado keistas jausmas – jau turime kuo pasidalinti su kitais. Geras emocijas iš pirmos parodos nešamės ir į antrąją. Gal mūsų įkvėpti ir kiti žmonės, kurie vis atidėlioja paimti teptuką į rankas, ryšis pabandyti”, – kalbėjo Julija.
Labiausiai patinka arbatinukas
Kai lankėmės pas D. Dekteriovą, sutikome centro socialinio darbuotojo padėjėją Mariną Lendraitienę, šias pareigas einančią jau dvejus metus ir studijuojančią socialinį darbą Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakultete. Prieš pradėdama dirbti centre ji buvo pardavimų vadybininke. Prasidėjus karantinui moteris nusprendė, kad reikia viską keisti gyvenime.
Jos sesuo – dalininkė, sūnus baigė skulptūros studijas, tėčio giminėje irgi yra dailininkų. Marina eina pas Violetą Jusionienę į Naująją Klaipėdos galeriją tapyti. Prie jos jau prisijungė ir Julija, dabar jos eina kartu. Marina ir fotografuoja, ir filmuoja, tad rengiasi sukurti filmuką „Paveikslo gimimas“.
„Turėjome vieną paslaugų gavėją, kuri domėjosi grojimu, vežėme į jos namus parodyti arfą. Kai sužinojau, kad Dmitrijus tapo, pamaniau, reikia organizuoti parodą. Mano mėgstamiausias jo darbas – arbatinukas, kurio pavadinimas “Sergėtojas„. Jo nebus parodoje“, – pasakojo Marina.
Mus nustebino tai, kad ir ji prisijungė prie dueto ir naujausią paveikslą, galima sakyti, jie jau tapo trise.
Stengiasi būti savarankiškas
Centro lankomosios priežiūros darbuotoja Vanda Jociutė jau devintus metus dirba Socialinės paramos centre, o su Dmitrijumi – trečius. Pas jį praleidžia kiekvieną darbo dieną po 4 valandas, atlieka visus buities, asmens higienos darbus.
„Jis, kiek tai įmanoma, stengiasi viską daryti pats, būti savarankiškas. Turi tokį elektrinį vežimėlį, vasarą važiuoja prie jūros. Jis visą laiką pasitempęs, nemėgta skųstis. Labai viskuo domisi, įdomus žmogus. Ir piešia labai gražiai, ir auskarus daro, myli augalus. Turi katiną su charakteriu. Jis nuo mažų dienų nėra įpratęs būti liečiamas. Man yra kepštelėjęs per rankas“, – pasakojo ponia Vanda ir pridūrė, kad būtinai dalyvaus Dmitrijaus parodos atidaryme.