Sunkiu momentu žodis „laikykitės”, asmeniškai manęs, neerzina. Ir nekelia noro atsakyti: „Taip, jums lengva taip sakyti! O kaip man būti?!”. Aš įdedu į šį žodį štai tokią prasmę.
Profesorius Jarovas rašė apie blokadą, tyrinėjo dokumentinius įrodymus. Ir štai kokia įstorija jį nustebino: vaikus evakavo Ladogo upe, Gyvenimo keliu. Vietų buvo labai mažai, kelias buvo baisus ir sudėtingas, o vaikai mirtinai išvargę. Jie jau mirdavo. Reikėjo išrinkti tuos, kurie galės atlaikyti kelią. Išsigelbėti. Baisus, tragiškas pasirinkimas…ir gydytojai nusprendė sugudrauti.
Vaikams sakydavo: „Matai, grindys purvinos! Tu paimk šluotelę ir pašluok grindis. Parodyk, ką moki!”. Ir tie vaikai, kurie dar galėjo, paimdavo šluotelę ir pradėdavo šluoti…galbūt jie taip pat nebeturėjo jėgų, bet turėjo valios – ji suteikia jėgų. Paimdavo šluotelę ir šluodavo… Kažkoks tarnautojas, atlikęs patikrinimą, pasipiktino. Gydytojų komisija paaiškino, jog taip jie išrenka tuos, kurie kelyje išgyventų. Tuos, kurie galės atlaikyti kelią ir išsigelbėti.
Tai baisi istorija, bet Leningrado blokados metu kitokių nebuvo. Ir aš kartais pagalvoju, kad gyvenimas – tai ta pati komisija. Komisija sako: „Paimk šluotelę, iššluok kambarį!” Ir kol sugebame šluoti, sugebame save priversti, tol gyvensime. Mus paims į sunkų, pavojingą, bet išsigelbėjimą žadantį kelią.
Reikia laikytis. Iš visų jėgų reikia laikytis. Štai ką mes sakome vieni kitiems sunkiu momentu, štai kame yra šių žodžių prasmė, nors kartais jie atrodo netinkami ir įžeidžiantys. Bet ką dar gali pasakyti? Juk nepasakosi visiems apie šluotelę, kaip aš jums papasakojau. Laikykis – tai paimk šluotelę ir pašluok. Parodyk gyvenimui, kad esi gyvas ir nori gyventi. Ir tada galimybių išsigelbėti bus daugiau. Ženkliai daugiau.
