1973 metais Deivydas Rosenhanas (David Rosenhan) atliko eksperimentą, kuris sukrėtė psichiatrijos pasaulį.
Iš esmės jis buvo atliekamas slaptai. 8 žmonės, tarp kurių buvo ir pats Rosenhanas, kreipėsi į įvairias šalies psichiatrijos ligonines skųsdamiesi dėl klausos haliucinacijų. Be abejo, iš tikrųjų jokių haliucinacijų nebuvo, bet gydytojai visgi juos priėmė. Po apsilankymo pseudopacientai buvo pripažinti psichiškai nesveikais ir hospitalizuoti.
Po hospitalizacijos visi eksperimento dalyviai vėl elgėsi adekvačiai ir įprastai. Jie netgi pradėjo įtikinėti gydytojus, kad jiems viskas gerai ir jie daugiau nebegirdi jokių balsų.
Tačiau ligoninės personalas jais nepatikėjo ir reikalavo, kad jie ir toliau vartotų vaistus. Labiausiai neįtikėtina yra net ne tai, kad personalas nepripažino simuliantų, bet tai, kad iš tikrųjų sergantys ligoninės pacientai užtikrintai tvirtino, kad pastarieji yra simuliantai.
Dalyviams palikus psichiatrijos ligoninę, eksperimentas vėl buvo pakartotas. Visoje šalyje buvo atrinkta dar 12 ligoninių, į kurias kreipėsi kita pseudopacientų grupė. Jie visi buvo pripažinti sergantys psichikos ligomis ir, žinoma, hospitalizuoti su skirtingomis diagnozėmis: nuo depresinės psichozės iki šizofrenijos.
Po hospitalizacijos „pacientai“, kaip ir praėjusį kartą, pradėjo elgtis kaip įprasti žmonės. Tačiau ir jų taip greitai nepaleido. Visų eksperimento dalyvių medicininės kortelės pasipildė melagingomis diagnozėmis.
Vėliau, kai apie eksperimentą ir jo rezultatus sužinojo visuomenė, kilo audra. Visi psichiatrijos pasiekimai iš karto neteko pasitikėjimo.
Tokia reakcija privertė vieną gerai žinomų ligoninių įtikinti Rosenhaną pakartoti eksperimentą pas juos. Rosenhanas susitarė su personalu, kad trijų mėnesių eigoje į ligoninę pabandys patekti vienas arba keli pseudopacientai. Praktikoje tai reiškė, kad kiekvieno atėjusio paciento vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į tikimybę, kad jis gali būti simuliantas.
Galiausiai tarp 193 šios ligoninės pacientų gydytojai nustatė 41 simuliantą ir dar 42 buvo klaidingai jais palaikyti. Iš tikrųjų Rosenhanas nenusiuntė ten nė vieno pseudopaciento ir visi, ką ligoninės personalas įvertino kaip simuliantus, iš tikrųjų sirgo.
Šis eksperimentas tapo didžiausiu smūgiu visai psichiatrijai. Buvo suabejota geriausių gydytojų psichiatrų profesionalumu. Kartais vis pasigirsdavo teigiant: „Akivaizdu, kad psichiatrijos ligoninėse mes negalime atskirti sveikų nuo nesveikų.“