Prieš daug metų, laukdamasi vaiko, gulėjau ligoninėje ir mano palatos kaimynę nuolat lankė vyras…
Buvome tokios jaunos, kad net sunku pavadinti moterimis. Bet vadindavo: ligoninėje taip vadindavo visus. Dvylikos žmonių palatoje mes visos laukėme gimdymo.
Kartu su mumis gulėjo tokia negraži Sveta su didžiuliu pilvu. Na, visos turėjome pilvus ir visos nespindėjome – nei dušo, nei veidrodžio ten nebuvo. Tačiau Sveta buvo išskirtinai neišvaizdi, labai apkūni ir patinusi.
Mūsų palata buvo pirmame aukšte. Vyrai lankydavo žmonas ir bendraudavo per langą. Telefonų nebuvo, ir moterys spėliodavo bei nerimaudavo: ar ateis jų vyras? Ne visas lankė. Tai suprantama: visi dirbo, ligoninė miesto pakrašty, važiuoti toli… Kai kurios moterys naktimis verkdavo. Ligoninėje labai liūdna. O kai vyrai visgi ateidavo, jos išreikšdavo visą savo meilę ir rūpestį. Ir klausdavo: „Ar pavalgei? Ar radai švarius marškinius?“
O Svetą lankė nedidukas raudonplaukis vaikinukas. Šiek tiek kreivomis kojomis ir taip pat ne itin išvaizdus. Ir kiekvieną dieną – kiekvieną mielą dieną! – atsinešdavo mažą puodą, suvyniotą į seną pleduką. Ir puode buvo dar šiltos bulvės arba sriuba su makaronais. Šilta. Jis atvažiuodavo po darbo fabrike, jau pasibaigus lankymo valandoms. Bet mes juk buvome pirmame aukšte. Jis tyliai perduodavo puodą Svetai, o ji valgydavo.
Ji ir mane pavaišindavo, mano vyras buvo kariuomenėje.
Vėliau tas tylusis raudonplaukis vaikinas išvažiuodavo su puodu ir pleduku namo. Kelyje sugaišdavo maždaug dvi valandas. Ir jie beveik nesikalbėdavo. Vėliau mane išrašė.
Po gerų penkiolikos metų sutikau Svetą lauke. Ji ir vėl laukėsi. Ir jau turėjo tris vaikus. Ir ji taip išgražėjo! Apkūni, bet labai graži. Ir mašina graži. Ji sakė, kad ir vaikai gražūs. Ir gyvenimas geras, gražus! O prie vairo buvo tas raudonplaukis vaikinas, jos vyras. Jis taip ir liko neišvaizdus, kaip tas aliuminis puodas. Bet ne grožis vyre svarbiausia. Svarbiausia yra vidus. Kaip puode, kuriame bulvės išlikdavo šiltos.
Ir ši šiluma neišnyksta, net jeigu tenka važiuoti dvi valandas. Net jeigu visą gyvenimą tenka važiuoti. Kartu.