Pasiėmiau pas save mamą. Visam laikui. Nieko iš anksto negalvodama, tiesiog vieną dieną su vienu maišu. Maiše – pėdkelnės, šlepetės su užrašu „Geriausiai močiutei pasaulyje“ (mano vaikų dovana), šiltas chalatas su marškiniais ir kažkodėl pagalvės užvalkalas. Mama į maišą viską surinko pati.
Dabar mano namuose jau tris savaites gyvena sena, maždaug ketverių metų mergaitė. Lieknutė, sniego baltumo plaukais, dėvinti medvilnines pėdkelnes, kurios vis nusmunka ir susirenka armonika ant kulkšnių. Ji vaikšto koridoriumi mažyčiais žingsniukais, atsargiai sustoja ir aukštai kelia kojas, peržengdama nematomas kliūtis. Šypsosi šuniui koridoriuje. Girdi nematomus žmones ir kiekvieną dieną pasakoja man jų naujienas. Drovisi ir daug miega. Atsargiai kanda šokoladuką (jį visą laiką palieku jos kambaryje) ir užgeria arbata, prilaikydama puodelį dviem rankomis – viena iš jų dreba. Siaubingai bijo pamesti vestuvinį žiedą nuo savo plono piršto ir visą laiką jį tikrina. Staiga pamačiau, kokia yra sena ir bejėgė. Ji tiesiog save paleido, atsipalaidavo ir nustojo vaidinti suaugusią. Ir visiškai patikėjo man savo gyvenimą. Jai svarbiausia – kad būčiau namuose. Man sugrįžus ji atsikvepia su tokiu palengvėjimu, kad stengiuosi per ilgai jos nepalikti.
Ir aš vėl kiekvieną dieną pietums verdu sriubą kaip vaikams, kai jie buvo maži. O ant stalo ir vėl atsirado sausainių indelis.
Ką jaučiu? Iš pradžių – siaubą. Ji buvo savarankiška ir visus trejus metus po tėčio mirties norėjo gyventi viena. Aš ją suprantu – pirmą kartą gyvenime, sulaukusi aštuoniasdešimties, mama daro tai, ko nori pati. Šis prakeiktas virusas ją palaužė – du mėnesiai, praleisti namuose, atliko savo darbą ir sugriovė jos psichiką. Dabar jaučiu begalinį gailestį šiai trapiai visatai, meilę ir švelnumą. Puikiai suprantu, kokiu keliu mes judame. Labai noriu, kad šis kelias jai būtų laimingas – su mylima dukra, šiltai ir komfortiškai. Su naminiais pyragais ir kotletais. Visa kita jai jau nerūpi.
Dabar mano namuose gyvena aštuoniasdešimt trejų metų dukra ir esu laiminga, kad Dievas man suteikė galimybę padaryti jos likusį gyvenimą laimingą, o mano – ramų ir be sielos graužaties. Mama, ačiū, kad tave turiu. Labai prašau, pasilik ilgiau…
