Deja, šis pavasaris kitoks. Barbariškas, sveiku protu nesuvokiamas, nusikalstamas Putino karas Ukrainoje sudaužė į šipulius mūsų širdis ir atėmė saugaus pasaulio suvokimą.
„Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo“, – daugelis kartojame ir sykiu guodžiamės, kiek jame atsirado susivienijimo prieš blogį, atjautos ir realios pagalbos kenčiantiems nuo jo.
„Gerų žmonių yra neabejotinai kur kas daugiau, tik jie dažniausiai neorganizuoti. Blogis beveik visada yra organizuotas kur kas geriau, kitaip jis tiesiog neišgyvena, tarsi koks virusas be jį maitinančios užzombintos ląstelės. Tačiau kai pradeda organizuotis gerieji, blogiui tenka pasitraukti“, – vilties suteikia kenčiantiems ukrainiečiams padedančio Dariaus ištarta frazė.
Daugelis iš mūsų net ir patys nustebome, kiek radosi įvairių galimybių padėti savo laisvę ginantiems ukrainiečiams. Suvokiame – ne tik materialinis, bet ir moralinis palaikymas dar ilgai bus svarbus, kaip oras.
Visgi kad ir kaip paradoksaliai skamba, bet kad galėtume padėti kitiems, negalime pamiršti ir savęs. Psichologai ne veltui primena auksinę taisyklę, kad net ir krentant lėktuvui pirmiausia deguonies kaukę turime užsidėti patys sau…
„Karas Ukrainoje manyje pažadino milžinišką norą gyventi. Gimdyti vaikus. Keliauti. Gražinti namus. Kurti prasmingą verslą. Mylėti kiekvieną savo kūno colį. Imtis tų veiklų, apie kurias jau ilgai galvojau, bet vis neradau laiko… Kada, jei ne dabar?“ – socialiniuose tinkluose atvirauja viena šio žurnalo herojų Rasa Janina Jusionytė.
Be jokios abejonės, mūsų visų širdys dabar su Ukraina. Bet negalime nustoti gyventi, dirbti, kurti, mylėti ir džiaugtis kiekviena diena. Turime kvėpuoti pilnais plaučiais, nes tik tada galėsime padėti drąsiai ir nepalaužiamai ukrainiečių tautai atsitiesti po šių kraupių išgyvenimų.
„Net jei rytoj pasaulio pabaiga, vis tiek laikas sodinti savo obelis“, – ne vieną pastaruoju metu įkvėpė ši 1939-aisiais metais užrašyta poeto Česlovo Milošo frazė. Išties, šį pavasarį ji kaip niekad aktuali.
