Ramunė BANDZIENĖ, LNK žurnalistė
Dabar mano šeima didelė. Pas mane gyvena Tania su 13 metų anūku Jegoru, atvykę iš Ukrainos, iš Mykolajivo. Turiu labai daug darbo. Vaikas norėjo mokytis nuotoliniu būdu. Neišeina, nes Mykolajivą nuolatos bombarduoja. Tik atsisėda ryte mokytis ir jau sako man, kad viskas, pamokos baigėsi, nes visi pabėgo į rūsius slėptis nuo bombų. Dabar jis jau eis į mokyklą pas mus. Tania labai nori dirbti, suradome jai darbą.
Kiekvieną dieną girdžiu, kaip Tania kalba su artimaisiais, kaip berniukas bendrauja su savo klasės draugais. Karas yra prie pat mūsų, ant mano namų slenksčio. Nemoku nei pati savęs, nei kitų nuraminti.
Labai stengiuosi, kad jie gautų gerų emocijų, kokį nors senovinį filmą įjungiu apie jausmus ar kostiuminę dramą. Bandau su 13 metų vaiku kepti picas, Tania mane moko virti barščius. Bet mes vis tiek vakarais verkiame.
Bandome ramintis darydami kokius nors darbus. Kažką kepame, verdame, kažko mokomės: aš jų kalbos, jie – mano. Paauglys berniukas užsirašė į lietuvių kalbos kursus. Dabar su Jegoru gaminame lazaniją. Kaimynai irgi turi pabėgėlių, taip mes visi draugiškai ir gyvename. Tik ramiai jau nebemokame gyventi. Man visas negandas išvaiko 2 metų anūkės šypsena.
Vaidas JOČYS, Klaipėdos dramos teatro aktorius
Taip, dabar situacija nežmogiška, žiauri. Labai norisi, kad viskas kuo greičiau praeitų. Galima užsiimti savanoryste, ką dabar daug žmonių daro. Nepatarčiau susikoncentruoti ties karu, užsiversti sau tokią naštą, ištisai žiūrėti žinias, kurios kaskart vis blogesnės.
Mus jau kovidas užgrūdino. Suprantu, kad yra baisu tai, kas dabar vyksta, bet stengiuosi būti šalia visų tų įvykių – juk nieko tu nepakeisi. Einu į darbą, susitinku su savo vaikais.
Man atsipalaidavimas – teatras. Repeticijos atima labai daug laiko. Jose pamiršti tai, kas vyksta kitur. Dabar pas mus spektaklį „Žuvėdra“ stato režisierius Jokūbas Brazys. Jame irgi yra karo tema. Kai pasineri į repeticijas, užmiršti, kad vyksta tokie baisūs dalykai kaip karas, kovidas, kainų kilimas. Kuri kitą personažą ir pabėgi nuo savęs, nuo savo minčių. Gal taip ir padedi sau. Turime laikytis, ir viskas.
Deividas GAILIUS, krepšininkas
Išgyvenu kaip ir visi žmonės. Negaliu suvokti, kad dabar gali vykti tokie dalykai. Stengiuosi, bet neišeina nesijaudinti dėl ukrainiečių. Ir tam jokių specialių pratimų nėra. Dėl savo saugumo mes neturėtume jaudintis. Galvoju, kad esame tikrai saugūs.
Atsipalaidavimas yra negalvojimas. Todėl reikia kažką veikti, o ne sėdėti ir žiūrėti televizorių. Dabar labai daug yra ir neteisingos informacijos, būtina atsirinkti. Pats geriausias atsipalaidavimas – eiti vaikščioti, sportuoti, skaityti knygas ar ką nors kitką susigalvoti. Jeigu įkrisi į visus tuos pranešimus, tikrai gali būti negerai.
Mums du kartus per dieną būna treniruotės. Nueini, išsikrauni ir pareini be jėgų, nebeįstengi ką nors galvoti. Ilsiesi, būni su šeima ir taip atsipalaiduoji.
Evelina MEIDUTĖ, muzikos atlikėja, reperė, dainininkė ir tatuiruočių meistrė
Aplinkui vyksta labai nemalonūs dalykai, bet stengiuosi išlikti rami. Šiuo metu esu gerokai pasinėrusi į darbus ir bandau nekoncentruoti savyje neigiamų emocijų, kurios apėmusios pasaulį. Manau, ilgainiui viską gali nugalėti pozityvas ir teigiamos emocijos.
Karantinas mane truputėlį buvo nubloškęs. Supratau, kad tas blogas jausmas ir ta bloga energetika, kurią patys galime kontroliuoti, situacijos niekaip nepakeičia. Tai kam tada jaustis blogai?
Kažkokių ypatingų savęs raminimo ceremonijų nesiimu. Mano savikontrolė didelė, tad stengiuosi valdyti savo emocijas. Poilsis šiame mano gyvenimo etape man yra geras ir saldus miegas, nes auginu sūnų, kuriam dveji su puse metų. Šiuo metu sportas man nerūpi. Dabar rašau savo dainų albumą, kurį tikriausiai išleisiu gegužę, ir dirbu tatuiruočių studijoje.
Darius ŠOPARAS, įmonės vadovas
Žinoma, kad tai veikia ir mane kaip ir visus žmones. Visos įtampos auga eksponentiškai. Iš pradžių viskas atrodo labai baisu, po to jau vertini pagal realią situaciją.
Kažkiek padeda sportas ir atsitraukimas nuo informacijos srauto. Toli nepabėgsi, visi grįžtam atgal. Manau, labai gerai yra periodiškai su kuo nors pasikalbėti apie save. Nebūtinai reikia laukti krizių, norint tai daryti. Būtina skirti laiko sau ir psichologinei higienai, pasikalbėti su profesionalais, kaip jautiesi. Kartais ir gero draugo užtenka.
Benediktas PETRAUSKAS, Klaipėdos universiteto prorektorius
Šiuo metu reikia turėti vidinės dvasinės stiprybės. Išoriškai jos turėtų nesimatyti, o dvasiškai jaustumeisi patogiai. Esu linkęs manyti, kad ir kas būtų, tai vis tiek turi baigtis gerai. Jeigu taip galvosi, taip ir bus. Kad visiškai netoli mūsų prasidėtų karas ir kad kariaujančios pusės mums bus taip gerai pažįstamos, tikrai nesitikėjau. Naikinami žmonės, vaikai – nėra jokio pateisinimo.
Jeigu mes pradėsime labai greitai tikėti viskuo, kas atsiranda viešojoje erdvėje, galime pasiduoti bandymui palaužti mūsų valią. Visas žinias reikia tikrinti trijuose kanaluose.
Žmonės neapsikentę namie tos informacijos naštos išėjo savanoriauti. Bedirbant kitą darbą pasimiršta kuriam laikui ir kasdienybė, ir didelės kainos. Aš rytais kilnoju sunkumus, bet tai ne atsipalaidavimas, o prasimankštinimas. Knygų skaitymas – tai vienas iš tokių momentų, kai tikrai atsipalaiduoju. Gerai ir pasivaikščioti, bet tada gali daug ką galvoti. Reikia eiti į įvairius renginius, pakeisti aplinką, užsiimti bet kokiu kitokiu darbu, kad neprarastum vidinės dvasinės stiprybės.
Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.
