Šis bjaurus pusiau komplimentas kiekvieną kartą išmuša mane iš vėžių! Pirma, kur jūs matote ryšį tarp grožio ir vyro buvimo?.. O antra, niekaip negaliu suprasti — jei nesu užmezgusi santykių, vadinasi, aš būtinai turiu kažkokį trūkumą? Deja, mielieji, viskas yra kur kas blogiau. Aš viena, nes nėra tikslo „nebūti viena“… Štai taip. Įsivaizduokite… Neturiu poreikio „įsigyti vyrą“ ir juo labiau ištekėti. Ir esmė ne tai, kad aš kažkokia arši feministė. Viskas atvirkščiai – esu pernelyg naivi. Taip jau nutiko – aš tikiu meile ir švariais santykiais. Ir kol šis tikėjimas gyvuos manyje, kažko mažiau aš nenorėsiu. Galite valandų valandas skaityti man paskaitas „vyrai – poligaminės būtybės“ tema. Galite įtikinėti, kad esu senoviška, senamadiška, kvaila ir gyvenu vaikiškomis fantazijomis. Bet aš geriau pirmenybę teiksiu vienatvei nei toms kvailystėms, įvyniotoms į saldainių popieriukus, kurias jūs taip stengiatės man įbrukti. Niekada nesuprasiu moterų, kurios jaučia ne Vyro, bet „vyro turėjimo“ poreikį… Arba beviltiškai besistengiančių kuo greičiau ištekėti, nes „jau laikas“. Koks, po velnių, gali būti laikas?! Jūs ką, tyčiojatės?.. Galbūt aš kažko nesuprantu, bet, mano nuomone, artumo, intymumo, buvimo žmona, o juo labiau vaikų turėjimo poreikis yra tai, ką normali moteris gali patirti tik SU KONKREČIU ŽMOGUMI! O ne todėl, kad joje staiga prabudo instinktai arba „atėjo laikas“ ir ji nubėgo ieškoti patino. Ir kuo greičiau… O tada netikėtai paaiškėjo, kad čia visai ne tai, apie ką ji svajojo. Ir čia – ašaros, snargliai bei skyrybos. Ne jau, dėkoju, pasilikite visa tai sau. O aš turiu kitą tikslą, juk aš noriu MYLĖTI IR BŪTI MYLIMA! Štai taip, ne daugiau ir ne mažiau. Noriu būti šalia artimo žmogaus ne todėl, kad taip reikia, o todėl, jog būtent jis man yra brangus. Ir kad jam pirmiausia reikėtų manęs, o ne to, ką galiu jam pasiūlyti. Noriu, kad santykiai baigtųsi ne vestuvėmis, bet truktų iki mirties… Būti pirmąja mergina ir verta žmona. Vaiką ne šiaip „pasigimdyti“, bet padovanoti mylimam vyrui. Ir tapti gera motina! Noriu kurti savo likimą ne dairydamasi į šalis, bet gyvendama savo protu ir jausmais. Visuomenė gali brukti, ką tik nori. Bet tik mes patys sprendžiame, ką su visu tuo daryti. Ir esu įsitikinusi, kad dar kas nors galvoja taip pat. Nežinau, kiek kartų man dar teks nusvilti, kol sutiksiu savo laimę. Bet jei nesutiksiu – liksiu sąžininga su savimi, neiššvaisčiusi savęs nereikalingiems niekams. Tiesiog būsiu „Graži ir viena“…
