Šiandien toliau „braidysime“ po S. Daukanto 9-ojo namo „erdves“. Užsuksime ir į pastatą jo kieme. Jame darbavosi ir šviesaus atminimo skulptorius Regimantas Midvikis.
Kūryba ir gyvenimas, rožėmis apkaišytas
Žinoma, buvo tų rožių R. Midvikio gyvenime. Bet buvo ir labai aštrių jų spyglių, badžiusių ne tik rankas, bet ir širdį.
Nuo Atgimimo pradžios, o gal ir anksčiau, skulptorių dirbtuvėse S. Daukanto g. lankydavosi dabar Klaipėdą pramoginėmis skulptūrėlėmis („Vaiduoklis“, „Peliukas“, „Berniukas su žuvimi“) gražinantis, kaip aš, nebūdama menotyrininke, vadinu, Svajūnas Jurkus. Metalą įvaldyti žinių įgijęs dabar Meno akademijos padalinyje Telšiuose, jis vis būdavo reikalingas kuriam nors skulptoriui.
Tuo metu R. Midvikis dėl metalo inkrustacijų savo skulptūrose daugiausia bendradarbiaudavo su nuo Tauragės, kaip ir jis pats, kilusiu kalviu ir skulptoriumi Edmundu Frėjumi. Kai šis, kuriant paminklą Lietuvos tūkstantmečiui, iškeliavo į dausas, skulptūros metalinėms detalėms užbaigti pasitelkė S. Jurkų.
Pakalbintas šis sakė, kad tai ir buvęs jo vienintelis prisilietimas prie R. Midvikio kūrybinės virtuvės: „Tad nedaug ką galėčiau pasakyti, nes po to paminklo atidengimo Klaipėdos skverelyje prie Dangės jis Tauragėje gyveno ir dirbo sėsliai. Su Klaipėda jokie darbai neberišo. Mūsų bendradarbiavimas nutrūko.
Jo dirbtuvėmis tapo brolio pastatai, kuriuose tilpdavo jo monumentalioji kūryba ir jis pats. Sakydavo, kad jam ten patogu ir gera.
Kiek kartu dirbome, niekada nei ginčijomės, nei barėmės. Savo jausmų ar emocijų nežarstė. Tik iš kai kurių kolegų užuominų žinojau, kaip jis sielvartavo dėl išėjusių studijų laikų bičiulių, dėl kai kurių dailininkų, su kuriais Regimantą siejo sielų bendrystė. Didelis smūgis buvo ir Edmundo Frėjaus išėjimas“,- pasakojo S. Jurkus.
Nors onkologinė liga, tai priartėdama, tai atsitraukdama, Regimantą graužė, apie ją nekalbėdavo, tuo labiau – nesiviešino.
Asmeninio gyvenimo R. Midvikis irgi neafišavo, sūnaus ir dviejų dukterų vystyklų apžiūrai niekada nekabino.
Skulptoriaus laidotuvėse Tauragėje dalyvavo trys sutuoktinės, įvairiais gyvenimo periodais buvusios Jo moterimis.
Apytikrė R. Midvikio kūrybos dosjė
1964 m. baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1965-1971 m. studijavo skulptūrą LSSR valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Iki 1975 m. dėstė Telšių taikomosios dailės technikume. 1975-1979 m. Klaipėdos „Dailės“ kombinato dailininkas.
Nuo 1969 m. dalyvavo parodose, nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1994 m. kartu su kitais menininkais ir architektais (Ričardu Krištapavičiumi, Algirdu Žebrausku) už Rainių (Telšių rajonas) kančių koplyčios sukūrimą tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu.
1993 m. paminklas Simonui Daukantui Lenkimuose (archit. Adomas Skiezgelas).
1997 m. paminklas pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui Klaipėdoje (archit. Vytenis Mazurkevičius).
2003 m. paminklas karaliui Mindaugui Vilniuje.
2007 m. paminklas Juozui Miltiniui Panevėžyje (bronza).
2009 m. paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui Klaipėdoje (archit. Vytenis Mazurkevičius, konstr. Tautvydas Tubis).
2009 m. paminklas Kęstučio apygardos partizanams Tauragėje (granitas).
Paskutiniaisiais gyvenimo metais grįžo į savo gimtuosius kraštus Tauragėje. Palaidotas Gaurės kaimo kapinėse.
Asmeninio albumo nuotr.
