Šiandien dar sykį brausimės į skulptoriaus gyvenimą ir kūrybinius vingius, apžvelgsime R. Midvikio sukurtą monumentą vieninteliam Lietuvos Karaliui Mindaugui ir jo pastelinę tapybą, kai skulptoriaus jėgos tašyti granitą jau seko…
Monumentalusis Mindaugas
Kadangi profesiniais sumetimais, na, kaip esti su žurnalistais – probėgom, paskubom esu apžiūrėjusi ir paminklą Mindaugui, kuris Gedimino kalno papėdėje, priešais Nacionalinį dailės muziejų įkurdintas švenčiant 750-ąsias vienintelio Lietuvos karaliaus metines 2003 m. Šis paminklas Vilniuje turbūt plačiausiai žinomas, nes sostinėje, nes muziejaus prieigose. Dėl šio paminklo įgyvendintos vizijos, kaip ir kitų R. Midvikio skulptūrų, taip pat laužyta daug iečių, atšipinta kalavijų.
R. Midvikio sukurtas 3,5 metro aukščio paminklas į Vilnių atkeliavo jau iš Tauragės. Nebe iš Klaipėdos… Projektuojant skulptūrą dalyvavo ir architektai Algimantas Nasvytis, Ričardas Krištopavičius bei Inesa Alistratovaitė.
Aikštė, kurioje stovi paminklas, yra senojo Vilniaus miesto širdyje, joje iki mūsų dienų išliko svarbiausi istoriniai architektūros paminklai, todėl šiame projekte siekta išvengti dar vieno naujo monumento šalia jau esančių atsiradimo. Projekto autorių tikslas buvo įprasminti ir suvaldyti visą erdvę – senųjų pilių teritoriją nuo Katedros aikštės pradžios iki Neries upės krantinės.
Tokių dalykų nelabai išmanau. Didžiausią įspūdį padarė Mindaugo krėslo papėdėje matomas metų kalendorius, kuriame sužymėtos ne tik krikščioniškos, bet ir pagoniškos šventės. Pasak etnologų, su kuriais R. Midvikis, žinoma, tarėsi, tas kalendorius atskleidžia, jog karalius Mindaugas savo religijos neatsisakė visiškai, o krikštas iš dalies buvo susijęs su siekiu tapti karaliumi ir išvengti kruvinų kovų, alinančių kraštą. Tad 12-oje metų mėnesių kvadratėlių postamento papėdėje sužymėtos ir Kalėdos gruodį, ir Agotos duona vasarį, ir gandrinės rugpjūtį, kai nacionaliniams paukščiams priskiriami gandrai išskrenda žiemoti.
Ši skulptūra perteikia labai didingą karalių. Paminklo dydis taip pat puikiai perteikia galybę. Be abejo, per amžius išsitrynė jo žmogiškosios savybės, J. Marcinkevičiaus bandytos įminti dramoje „Mindaugas“. Išliko tai, kuo didžiuojamės – jo suburta Lietuvos valstybė. Štai toks jis granitinis granito krėsle ir sėdi Gedimino kalno papėdėje.
Aikštė, kurioje stovi paminklas, yra senojo Vilniaus miesto širdyje. Redakcijos archyvo nuotr.
Motina. Meilė. Mirtis.
R. Midvikio pavelde yra ir dar tos trys M (Mažvydas, Mindaugas, Miltinis) simbolinės raidės – Motina, Meilė, Mirtis. Tai pastelėse, kurias tapė tuomet, kai jėgos kalti granitą jau seko. Jos buvo eksponuotos jau memorialinėje parodoje KKC.
Tos parodos kuratorė Aldevina Sturienė „iššifravo“ tas „M“: „Jos vaizdžiai atspindi Regimanto Midvikio kūrybos leitmotyvus. Kartu tai ir simboliai, nusakantys menininko santykį su pasauliu. Motinos simbolis Midvikio darbuose reiškėsi per gamtos, tėvynės, žemės vaizdinius. Tai jėga, kuri netelpa viename žmoguje, tai pirmapradis visa ko gimimas, gyvybės ir gyvenimo nenutrūkstantis vyksmas. Motina – tai meilės aukuras, besąlygiška šviesa.
Meilės šviesą ir jėgą dailininkas intuityviai siejo su grožio, gėrio pradu. Meilė – tai harmonija ir susitaikymas su pasauliu. Midvikio pastelės moko pamilti pasaulį savo viduje.
Mirtis… Šią mįslingą būtį dailininkas gvildeno kaskart, kai mirties šešėlis prisiartindavo. Ji atėmė iš jo žmones, su kuriais skulptorius kūrė savo pasaulį – lėtai, vieną po kito ji išsivedė juos. Kas ji? Tamsa, o gal šviesa ir amžinybė? Šių būties apmąstymų fone gimė dalis Midvikio darbų, atvėrusių jo sielos gelmes.“ O tiems tapybiniams pamąstymams – šviesa, tamsa? – skatino ir paties R. Midvikio išgyvenama onkologinės ligos progresija.
