Viktoras SENČILA, Klaipėdos universiteto profesorius, miesto Tarybos narys
Manau, reikia ir asmeninės žmogaus pagalbos, ir valstybinės. Visi pagalbos būdai yra reikalingi, bet reikėtų žiūrėti, ar parama pasieks tikslą, nereikėtų kelti chaoso. Pavyzdžiui, žmonės ima siųsti kažkokias tabletes. Sveikatos apsaugos ministerija aiškiai pasakė, kad nerekomenduojama. Jos gali būti ir pasenusios, ir netinkamos, tai labai jautrus dalykas.
Tikriausiai daug kas Ukrainoje turime kokių nors pažįstamų, kolegų, verslo partnerių. Reikia su jais kalbėtis. Aš skambinau kolegoms į Ukrainą ir klausiau, kuo galiu padėti. Atsakymas buvo toks: „Tavo pagalba ir yra tai, kad tu skambini ir su mumis bendrauji.“
Pagalbos reikia ir tiems žmonėms, kurie atsidūrė Lietuvoje. Teko truputį dalyvauti apgyvendinant vieną kitą šeimą, parūpinti tai, ko jiems labiausiai reikėjo. Universitete yra įkurtas pagalbos ukrainiečių studentams, kurie mokosi čia, fondas. Mes, miesto Tarybos nariai, balsavome už tai, kad Klaipėdos miestas padėtų finansiškai Odesai.
Geriau būtų, jeigu pagalba, siunčiama į pačią Ukrainą, būtų centralizuota, kadangi tai yra susiję su logistika, su pristatymu. Įsivaizduokite, jeigu važiuos koks 100 mikroautobusų ir neaišku, ką veš.
Eglė JACKAITĖ, Klaipėdos dramos teatro aktorė
Reikia daryti tai, ką gali. Manau, labai svarbu bandyti suteikti ukrainiečiams emocinę šilumą. Reikia su jais tiesiog pabūti, pasikalbėti ar patylėti kartu. Jeigu jie nors akimirkai nusišypsos, pamiršdami savo ašarų ir skausmo liūną, jau ir tai gerai.
Visada sakau, kad pradėti reikia nuo savęs. Tai taikau ir sau. Buvau pakvietusi į svečius moteris iš Ukrainos, su kuriomis susipažinome pas brolį Benediktą, kai vyko pusryčiai su ukrainiečiais, o paskui bendros mišios. Mes pavaikščiojome prie jūros, pavakarieniavome, pabuvome pas mane namuose. Dvynės sesės ukrainietės atvyko su trylikamečiais vaikais, jos dainavo ukrainietiškas dainas. Tikiu, kad toms moterims kartu praleistos akimirkos buvo kitokios, kad jos truputį pailsėjo ir fiziškai, ir dvasiškai.
Kalbėjome su sūnumi, kad jis galėtų užleisti savo kambarį pabėgėliams iš Ukrainos. Jau užsiregistravau organizacijoje „Stiprūs kartu“.
Turi daryti tai, ką privalai. Ačiū Dievui, kad yra kitų rūpesčių, tada šiek tiek pamiršti karą. O kai yra laisvo laiko, gali „išdurnėti“ įlindęs į internetą. Taip daryti negalima. Turime sau padėti, nes niekam nereikalingi sužaloti, psichologiškai išsekę žmonės. Privalome būti stiprūs ir nepasiduoti, kad ir kas atsitiktų.
Andrius STANIUKĖNAS, verslininkas
Žinoma, valstybė irgi gali kažkiek padėti, bet šiuo atveju turi žaisti pilietiškumas. Matau, jis veikia visu tempu. Visi solidarizavosi, susivienijo.
Nepažįstų nė vieno žmogaus, kuris kuo nors nepadėtų Ukrainai. Vieni mašinomis veža paramą, kiti suteikia būstus pabėgėliams, treti perveda pinigų tokioms organizacijoms kaip „Blue-Yellow“. Aš naują viešbutį Vilniuje atidarau, įdarbinau kelis Ukrainos žmones, šviestuvų sietynus ukrainietės surinkinėja ir kt. Gyvenamąjį plotą esame suteikę ukrainiečiams atsarginiame būste. Vežame drabužius, žaislus į bendrabučius Vilniuje, kuriuose yra apgyvendinti ukrainiečiai. Mano galva, visi prisideda viskuo.
Daiva NAKROŠIENĖ, Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos kultūrinių programų vadovė
Kaip žmogus asmeniškai daugiau remiu pinigais pervesdama juos į fondus, užsiimu kitokia labdara, domiuosi, ką galėčiau nupirkti, nuvežti. Kadangi dirbu, tai savanoriavimui laiko lieka labai mažai, tik savaitgaliai.
Mūsų įstaiga taip pat rūpinasi pagalba ukrainiečiams. Pati biblioteka organizuoja ir labdaros rinkimą, ir šaltinių, ką būtų galima paskaityti ukrainiečių kalba internete, rinkimą.
Kaip specialistė dabar darau renginių programą, kurią būtų galima pasiūlyti ukrainiečiams, gyvenantiems mūsų mieste. Šioje srityje biblioteka bendradarbiauja su kitomis institucijomis.
Valstybės, Savivaldybės pagalba, be abejonės, yra labai reikalinga, bet be žmonių ji nepasiektų adresato taip greitai. Manau, kad viena savivalda būtų nepajėgi pasirūpinti pabėgėliais, neturėtų tokių išteklių.
Vytautas VAIČEKAUSKAS, buvęs Tarptautinės jūrų perkėlos vadovas
Žinoma, kad reikia palaikyti ukrainiečius. Ašaros byra iš akių žiūrint, kaip žmonės yra kankinami savo šalyje. Pats jau nebelabai galiu jų paremti, man šiemet sukanka 80 metų, jau nebe tos jėgos.
Man neramu, kad mūsų politikai neužsižaistų. Nepritariu tam, kad ukrainiečių vaikai mokytųsi rusų mokyklose. Jeigu jie mokytųsi lietuvių mokyklose, greičiau integruotųsi į šalies gyvenimą.
