Gyvenimas kaip toks neegzistuoja. Yra tik didžiulis gyvenamassis plotas, kuriame galite siuvinėti kaip ant nesibaigiančios drobės viską, ko tik širdis geidžia.
Jums patinka tekinimo staklės? Įsimylėkite jas. Kalbėkite apie jas su jauduliu, su malonumu, ekstaze. Įtikinkite save ir kitus, kad jos nuostabios!
Jums patinka moteris? Tas pats. Dievinkite ją! Negalvokite apie jos trūkumus!
Norite būti jūreivis? Vandenynai, mėlyni toliai… Tapkite juo! Tik visiškai tikėdami šia profesija! Ir t. t.
Ir kurį laiką būsite laimingi, kol tekinimo staklės atsibos, kol moteris pameluos, kol jūra ir nesibaigiantis vanduo įgris. Bet visgi kurį laiką būsite laimingi!
Gyvenimas kaip toks neegzistuoja. Yra tik teisė į jį. Popieriukas „gyvenimo gavimo orderis“. Gyvenimą reikia sugalvoti, kurti.
Padėti jam, vargšui ir bejėgiam, kaip moteriai gimdymo metu. Ir tada jis galbūt ką nors iš savęs išspaus. Nereikia ant jo pykti ir sakyti, kad jis nesusiklostė. Tai jums nepavyko nieko iš jo gauti. Dėl savo vaizduotės skurdumo.
Reikia norėti, drįsti ir negalvojant siekti užsibrėžtų tikslų. Taip jūs jam padedate. Ir jis, kaip ir jūsų motina, visada jus palaikys. Bet padeda jis tik tiems, kas ko nors siekia. Nes mūsų daug, o jis tik vienas. Ir visiems jis padėti negali.
Gyvename sunkiai, nenuilstamai kovojame su kiekviena kliūtimi, sutelkiame visas jėgas, norėdami įveikti niekšiškas mintis, mokomės, suvokiame, pasiekiame pergalių – maksimaliai savo mąstymą ir protą apkrauname ir vos tik pagaliau pasiekiame minties aiškumo, proto stiprumo ir pradedame kažką tikrai gerai mokėti ir žinoti, žinoti ir suprasti, mus pakviečia į kapines.
Mus pašalina kaip pavojingus liudininkus, kaip kontržvalgybos agentus, kurie per daug žino.
Ir kiti, jauni ir nepatyrę, pradeda kovoti dėl to, kas mums seniai žinoma. Toks tas gyvenimas.
Ir mums, seniems ir išmintingiems, belieka šypsotis ir apsimesti, kad viskas gerai, viskas teisinga, viskas taip, kaip ir turi būti… Visko dar bus. Visko dar bus… Kad nenuviltume jų, tų, kurie eina paskui mus, tų, kurių gyvenimas tik prasideda. Aleksandras Vertinskis „Ilgu keliu…“