Kodėl panašios situacijos sukelia mums skirtingą reakciją? Turima omenyje nemalonios gyvenimiškos situacijos, kurios atima daugiausia jėgų ir energijos. Vienu atveju mes vadovaujamės emocijomis, keliame skandalus, kitu – ramiai ir protingai įvertiname tai, kas vyksta. Ir priėjo prie išvados, kad pirmuoju atveju taip mes reaguojame dėl vienos priežasties – vidinių resursų trūkumo. Mums tiesiog trūksta jėgų. Ir fizinių, ir emocinių. Išanalizavusi tai psichologė išskyrė pagrindinius momentus, kuriems esant mes prarandame jėgas ir jų įgauname. Ir tik suvienodinus bei kompensavus savyje šiuos srautus visada galima likti tokios būsenos, kai bet kokią situaciją galima priimti ramiai ir adekvačiai. Taigi, mes prarandame jėgas, kai: sakome „taip“, kai tuo metu norėjome pasakyti „ne“; šypsomės, užuot verkę; nesiilsime; įkalbinėjame save dar truputį pakentėti, užuot supratę: „Dėl kokio šviesaus tikslo aš dabar tai kenčiu?“ įsižeidžiame, užuot paprašę žmogaus to, ko mums reikia; užsiimame ne savo reikalais; žmogus neįdomus, o mes dėl kažkokių susigalvotų priežasčių ir toliau su juo bendraujame; šalia esantys žmonės daugiausia laiko kalba negatyvius dalykus; daug kalbame apie politiką, komunalinių paslaugų tarifus, spūstis keliuose ir t. t.; apkalbinėjame; daug ir emocingai pasakojame apie tai, kaip gyvena kiti; dirbame neįdomiame, įgrisusiame darbe; bijome; laukiame, kad kas nors ateis (Kalėdų Senelis, princas, oligarchas Leopoldas) ir gyvenimas pasikeis; barame save, laikome save nevertą, nesugebantį, nesėkmingą. Mes įgauname jėgų, kai: susipažįstame su naujais žmonėmis; gauname naujų žinių; keliaujame; įveikiame savo baimes; bandome kai ką naujo; vaikštinėjame (nepainiokite su „bėgame į darbą“ arba einame į parduotuvę, bet būtent vaikštinėjame be jokios aiškios priežasties); užsiimame menu; bendraujame su maloniais žmonėmis; bendraujame su žmonėmis, kurie mus palaiko ir mumis tiki; rūpinamės savo kūnu (tiks bet kokios kūno praktikos, pirtis, baseinas); išlaisviname fizinę erdvę (prisiminkite, kaip jūs jaučiatės suremontuotame kambaryje); išlaisviname emocinę erdvę (prisiminkite, kaip jūs jaučiatės, jei pavyksta atleisti ir išsiskirti su žmogumi); sakome „ne“, kai norisi pasakyti „ne“, ir sakome „taip“, kai norisi pasakyti „taip“; pradedame daryti tai, ko trokšta širdis.
