Skamba neįtikėtinai, tiesa? Iš karto atrodo, kad dabar bus sekama liūdna pasakėčia apie tai, kaip vargšai darbininkai iš pradžių džiaugėsi, o vėliau prasigėrė iš nuobodulio. Bet ne. Dvidešimtajame amžiuje iš tikrųjų buvo bent viena darbininkų brigada, kuriai mokėjo už poilsį.
Tik už poilsį. Už dirbtą laiką nemokėjo.
Ir tokią beprotišką atsiskaitymo sistemą sugalvojo ne kas kitas, o Henris Fordas. Patys suprantate, šis džentelmenas nesąmonėmis neužsiminėjo.
Taigi, kur čia šuo pakastas?
Tik už poilsį mokėjo remontininkų brigadai. Jos darbininkai leido laisvalaikį patogiame poilsio kambaryje. Kalbama, kad būtent jame ir buvo sumontuotas skaitiklis, kuris rodė besikeičiančius atlyginimo skaičius.
Ir raudona lemputė, kuri reiškė, kad kažkuris konvejeris sugedo. Lemputei užsidegus, skaitiklis sustodavo, o brigada lėkdavo prie konvejerio.
Kai gedimą pašalindavo, remontininkai grįždavo ilsėtis ir jiems vėl kapsėdavo pinigai.
Kažin ar kas nors galėjo sugalvoti efektyvesnę sistemą. Juk suprantate – apmokėjimas už laiką, praleistą darbe, neskatintų skubėti. Netgi atvirkščiai, skatintų neskubėti.
Sakysite, kad tokiu atveju darbininkai galėjo dirbti nekokybiškai, kad tik greičiau padarytų? Nieko panašaus. Juk jeigu suremontuota nekokybiškai, greitu metu ir vėl reikės remontuoti, tiesa? Vadinasi, atlyginimo skaitiklis ir vėl sustotų.
Kam aš jums tai pasakoju?
Pirmiausia tam, kad įvertintumėte, kaip, pasitelkus fantaziją, galima paprastai ir efektyviai nustatyti pavaldinių darbus. Gali būti, kad tai suteiks jums naujų idėjų. Galbūt po šimto metų istoriją apie jūsų idėjas taip pat galėsime perskaityti versliems žmonėms skirtoje svetainėje.
Antra, kad primintume, už ką jūs mokate darbuotojams ir už ką mokama jums. Už rezultatą.
Trečia – juk tai tiesiog įdomi istorija, tiesa?