Kovo 30-ąją dieną visame pasaulyje minima tarptautinė diena be atliekų (angl. Zero Waste Day), kuria siekiama atkreipti dėmesį į globalią atliekų krizę bei vartotojiškumo neigiamą poveikį aplinkai, o taip pat paskatinti keisti netvarias gamybos ir vartojimo praktikas.
Milijardai tonų atliekų kasmet
Kasmet pasaulio namų ūkiai, įmonės ir viešųjų paslaugų teikėjai sugeneruoja apie 2,1 – 2,3 mlrd. tonų komunalinių atliekų – nuo pakuočių bei elektronikos iki plastiko ir maisto likučių. Toks milžiniškas atliekų kiekis iš dalies susidaro dėl to, kad didžioji dalis mūsų perkamų prekių būna išmetamos per maždaug pusmetį – atliekų tarnybos visame pasaulyje nėra pakankamai pasirengusios tokio didelio kiekio atliekų tvarkymui, o net 2,7 mlrd. pasaulio žmonių apskritai neturi prieigos prie atliekų surinkimo vietų, ir tik 61 – 62 proc. komunalinių atliekų yra tvarkomos kontroliuojamuose įrenginiuose.
Pasauliniu mastu taip pat susidaro net 50 mln. tonų elektronikos atliekų (angl. e-waste), tokių, kaip televizoriai, kompiuteriai, mobilūs telefonai ir namų apyvokos įrenginiai, kurie sveria daugiau, nei visi kada nors pasaulyje pagaminti lėktuvai. Elektroninės atliekos ne tik kelia problemų pačios savaime – netinkamai tvarkant jose esančios nuodingos medžiagos, tokios kaip sunkieji metalai ir toksiški chemikalai, gali išsilieti ir užnuodyti dirvožemį ar vandenį, kas, savo ruožtu, kelia grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai.
Pasaulyje jau kurį laiką taip pat egzistuoja vadinamojo toksinio kolonializmo reiškinys, kuomet, siekdamos atsikratyti pramoninių cheminių atliekų, kurios neretai būna itin toksiškos, išsivysčiusios valstybės jas tiesiog eksportuoja į skurdesnes šalis. Tačiau šiuo atveju atliekų problema iš esmės nėra sprendžiama ir tik aštrėja, kadangi skurdžios šalys iš esmės neturi joms tvarkyti ar utilizuoti reikalingų išteklių, kai tuo tarpu turtingesnės šalys turi visas galimybes toksiškas atliekas tvarkyti tvariai ir saugiai, kad šios nekeltų žalos aplinkai ir žmonėms.
Plastiko amžius
Jei likęs pasaulis vartotų taip, kaip Vakarų visuomenės, mums prireiktų net penkių Žemės planetų, kad jos būtų pajėgios aprūpinti žmoniją ir sugerti jos generuojamas atliekas – Vakarų visuomenių vartotojiškumas ne tik kelia didžiulę žalą gamtai, sparčiai sekina planetos išteklius, bet ir generuoja milžiniškus kiekius plastiko atliekų, kurios pastaruoju metu tapo kone esmine aplinkosaugos problema. Šią problemą aštrina ir tai, kad plastiko irimo procesas gali tęstis net iki 500 metų.
Pusė visų plastiko produktų buvo pagaminta per pastaruosius 20 metų – plastiko gamyba augo eksponentiškai nuo 2,3 mln. tonų 1950 m. iki 448 mln. tonų 2015-aisiais. Tik pagalvokite, juk tai apie 60 kilogramų plastiko kiekvienam planetos gyventojui per metus!
Prognozuojama, kad jei nebus imtasi ryžtingų priemonių ribojant plastiką, iki 2050 metų jo gamyba net padvigubės. Ypatingai didelį susirūpinimą kelia tai, kad plastikas sudaro maždaug 80 proc. visų jūros šiukšlių, kadangi mažiausiai 14 mln. tonų plastiko kasmet patenka į vandenynus iš pakrančių šalių. Vaizdžiai tariant, kas minutę viena šiukšliavežė kažkur pasaulyje išverčia savo plastiko atliekų krovinį kur nors į jūrą.
Tarp Havajų ir Kalifornijos plūduriuojantis Didysis Ramiojo vandenyno šiukšlynas (angl. Great Pacific Garbage Patch) užima 1,6 mln. kvadratinių kilometrų plotą, kuris prilygsta trims Prancūzijoms. 2018 metų duomenimis, šioje šiukšlių „saloje“ dreifavo apie 1,8 trln. Plastiko šiukšlių vienetų, kurios svėrė 100 tūkst. tonų.
Tiek atskiros valstybės (netgi tokios didelės teršėjos kaip Kinija), tiek jų blokai ar tarptautinės organizacijos vis dažniau imasi iniciatyvų, kuriomis, viena vertus, siekiama riboti plastiko patekimą į aplinką, o kita vertus – skatinti jo perdirbimą. Tačiau, nors pasaulis pastaruoju metu ir ėmėsi spręsti plastiko taršos problemas, susirūpinta buvo gerokai pavėluotai, juolab kad pasaulio mokslininkai, ypatingai sunerimę dėl žmonijos destruktyvaus poveikio planetai, jau siūlo skelbti naujos geologinės epochos – antropoceno arba žmogaus eros – pradžią, o naują epochą po akmens, bronzos ir geležies amžių kai kurie iš jų be jokios ironijos siūlo vadinti plastiko amžiumi.
Ką daryti?
Aplinkosaugos iniciatyvų lyderė Europos Sąjunga atliekų problemą siekia spręsti jas tvarkant nekenksmingais aplinkai būdais, įskaitant rūšiavimą ir antrinį panaudojimą. Atliekų tvarkymo politika ES vykdoma lygiagrečiai su žiedinės ekonomikos principų diegimu, siekiant sumažinti išteklių naudojimą, skatinant aplinkai draugiškų produktų kūrimą ir tvarius jų naudojimo įpročius.
Žiedinės ekonomikos esminis principas – kreipti atgyvenusį ir iš esmės netvarų gamybos ir vartojimo modelį tvarumo linkme, kuo ilgiau išlaikant produktų, medžiagų ir išteklių vertę, o atliekų susidarymą sumažinant iki minimumo.
Nors ES panaudojama daugiau perdirbtų medžiagų nei kituose pasaulio regionuose, mažai tikėtina, kad greitu metu pavyks ženkliai sumažinti atliekų susidarymą. Žiedinės ekonomikos sėkmė labai priklauso nuo aukštos kokybės antrinių žaliavų grąžinimo pakartotiniam naudojimui, o tam, savo ruožtu, būtina prailginti produktų tarnavimo laikotarpį, keičiant netvarias vartojimo praktikas.
Pagal vadinamąjį „teisės į remontą“ reglamentą elektronikos ir buitinės technikos produktų gamintojai per garantinį laikotarpį turėtų pasiūlyti vartotojams galimybę rinktis jų remontą vietoje pakeitimo naujais, papildomai pratęsiant produkto garantiją vieneriems metams. Valstybės narės įpareigojamos skatinti tokių produktų remontą per įvairias informacijos kampanijas, finansines paskatas ir kt.
Ko gero, paprasčiausias ir kiekvienam prieinamas atliekų krizės sprendimo būdas, yra pradėti nuo savęs ir į savo pačių vartojimą žvelgti taikant vadinamąjį „mažiau yra daugiau“ (angl. ‚less is more‘) principą, atsisakant nereikalingų daiktų, atsakingai planuojant pirkinius, renkantis tvarius produktus, pakartotinai juos panaudojant, perdirbant, taisant ar pritaikant kitai paskirčiai.
Prie atliekų kiekio mažinimo taip pat reikšmingai prisideda jų rūšiavimas, pastangos vengti plastiko, elektronikos prietaisų grąžinimas gamintojui, užuot juos tiesiog išmetus ir kt. Šios nesudėtingos kasdienės praktikos visuomenėje padeda formuoti aplinkai draugiškus ir tvarius vartojimo įpročius, nuo kurių ženkliai priklauso mūsų planetos ateitis.
Autorė Viltė Saulaitytė
Šaltinis: Nyksciai
