Sėdime kompanijoje, kurioje daugiausia moterys. Staiga viena jų pradeda skųstis savo vyru. Visi dalyviai įdėmiai klauso.
Istorijos pasakotoja ieško užuojautos ir supratingumo.
Jos pasakojime gausu pikantiškų, intymių detalių, susijusių su jų santykiais. Dažniausiai jos yra žeminančios vyrą.
Draugės pritariamai linksi galvomis, bet dažniau juokiasi iš jo silpnybių ir ydų…
Pasakojimo pabaigoje mergina pasisuka į mane. Ją domina mano nuomonė.
Greičiausiai laukia mano pritariamo atsakymo. Bet visa ši istorija man labai nepatinka, tad aš tyliu.
Jausdami įtampa, į mane pasisuka visi pokalbio dalyviai…
– Buvo kadaise Nojus, – pradedu pasakoti. – Tas pats, kuris išgyveno su visu laivu. Galiausiai jis išsigelbėjo ir grįžo į sausumą. Ir ne vienas, o su visa šeima ir sūnumis – Šemu, Jafetu ir Hamu (Chamu).
Sodindamas pirmuosius pasaulyje vynuogynus ir vėliau nuimdamas derlių, Nojus dar nežinojo apie vyno savybes. Tad jo paragavęs, jis apgirto ir užmigo palapinėje. Pro šalį ėjęs Hamas pamatė savo nuogą tėvą ir nubėgo kviesti prie palapinės brolių, kad ir jie galėtų iš jo pasijuokti.
Broliai atėjo, bet nenorėdami matyti tokio tėvo, jie nuleido akis, užėjo atbulom ir pridengė jį apklotu…
Nuo tada vardas Chamas tapo bendriniu epitetu.
Patalpoje visi nutilo. Nieko nenoriu teisti, tik duodu merginai patarimą:
– Geriau su juo išsiskirti, nei viešai skalbti jo apatinius…
Chamiškumas – labai blogas bruožas. Išdidi, pasipūtusi, savanaudiška siela ieško svetimų ydų, kad galėtų iškelti jas į paviršių, pasijuokti ir vėliau pakilti virš to žmogaus…