Koncerto išvakarėse A. Mamontovas sutiko duoti išskirtinį interviu dienraščiui „Vakarų ekspresas“.
Jau trys savaitės kaip vyksta karas Ukrainoje. Kaip per tas tris savaites pasikeitė jūsų gyvenimas, įpročiai, pažiūros, įsitikinimai?
Pažiūrų ir įsitikinimų niekaip nepakeitė. Tai yra akivaizdi Putino diktatūros agresijas prieš Ukrainą.
Tai yra netikėta. Niekas netikėjo, kad tai įvyks.
Pirmas dvi savaites negalėjau atsitraukti nuo žinių. Stebėjau pranešimus, žiūrėjau vaizdus, skaičiau politologų, karo ekspertų pokalbius ir komentarus.
Man atrodo, kad visi žmonės per tą laiką patyrė visą paletę išgyvenimų: nesaugumą, nerimą, nežinojimą, ką daryti. Vieną sekundę atrodo, kad reikia kažkur važiuoti, kitą atrodo, kad reikia eiti mokytis šaudyti. Pradedi blaškytis tarp emocijų.
Laikui bėgant, stebint įvykių eigą truputį apsipranti su tuo, kas vyksta, pradedi blaiviai galvoti.
Man atrodo, kad mes dabar iš emocinio sukrėtimo pereiname į racionalesnį mąstymą, kai suprantame, kad niekur nereikia bėgti, blaškytis, reikia toliau tęsti tai, ką tu darai, savo darbą.
Gyvenimas tęsiasi. Negalime leisti Putinui sustabdyti mūsų kasdienį gyvenimą ir veiklą. Tik prie to, ką veikiame, dar prisidėjo prievolė visom išgalėmis padėti Ukrainai. Man neįtikėtinai džiugu matyti, kiek lietuviai paaukojo pinigų. Vien fondui „Blue and yellow“ lietuviai suaukojo 25 mln. Eur.
Tai rodo mūsų broliškumo jausmą, situacijos suvokimą, ir tai, kad mes dar prisimename savo istorines traumas, susijusias su Rusijos agresyviu elgesiu. Tokiomis emocijoms ir aš gyvenu. Pirmosiomis karo dienomis koncertai man atrodė niekingas dalykas. Galvojau, kodėl dabar turėčiau groti ir kam to reikia.
Tačiau, tos abejonės praėjo ir supratau, kad privalau daryti tai, ką geriausiai sugebu. Per šias tris savaites jau kelis kartus grojau ir galiu pasakyti, kad koncertas yra puiki galimybė pabūti kartu, susitelkti, surinkti lėšų Ukrainai.
Koncertuose „Kitoks pasaulis“, kurie vyks Klaipėdos ir Kauno arenose, aš asmeniškai aukosiu savo honorarą ir organizatoriai dalį honoraro perves Ukrainos paramos fondui.
Šalia savo pagrindinės veiklos – muzikos – užsirašėte savanoriauti – pavežti ukrainiečius. Ar jau teko tai daryti, kokia jūsų patirtis?
Jau teko nuvežti ukrainiečių šeimą iš Vilniaus į Zarasus. Kai baigsis koncertai, manau, kad turėsiu daugiau laiko tai daryti. Mes visą laiką kalbėjomės. Jie pasakojo, kaip keliavo iš Charkivo į Vilnių.
Visiems, kurie jaučia nerimą labai rekomenduoju savanoriauti, padaryti ką nors dėl Ukrainos, pabendrauti su žmonėmis, kuriems pavyko pabėgti iš karo.
Tai padarius nerimas atsitraukia, atsiranda noras logiškai, racionaliai mąstyti ir veikti kryptingai, padedant spręsti situaciją.
Visi Lietuvoje turime galimybę kuo nors padėti Ukrainos žmonėms. Išnaudokime ją, savanoriavimas atneš daug naudos mums patiems.
Savo mintimis, veiksmais, energija šiandien kuriame rytdieną. Kokią viziją ateičiai kurs jūsų pasirodymas „Kitoks pasaulis“? Kokiame pasaulyje norite, kad gyventų jūsų vaikai?
Visi normalūs, sveiko proto žmonės nori gyventi taikiame ir laisvame pasaulyje, nori kurti, statyti, kažko siekti.
Koncertas vyksta čia ir dabar. Nežinau, ar jis turi galios programuoti ateitį. Man atrodo, kad ateitis priklauso nuo kiekvieno žmogaus pasirinkimo.
Pastaruoju metu jūsų koncertuose skamba daugiausia senų gerų dainų. Suprantama, kad žmonės jas žino ir nori girdėti. Iš kur semiatės motyvacijos, įkvėpimo kurti naujas dainas?
Kuo turi daugiau populiarių dainų, tuo klausytojai sunkiau priima naujas.
Visi atlikėjai, kurie tampa populiarūs ir kažkurį laiką išsilaiko tam tikroje populiarumo stadijoje, pakliūva į šiuos spąstus.
Aš turiu labai daug dainų, kurias žmonės žino ir nori girdėti koncerte, jie prisirišę prie tų dainų, nes jos susijusios su tam tikrais prisiminimais iš jaunystės, su sentimentais.
Kai rengiu didelius koncertus, stengiuosi, kad būtų daugiau dainų, kurias žmonės galėtų dainuoti kartu.
Ypač dabar, šiuo metu mums reikia dainų, kurias galėtume dainuoti kartu.
Žinoma, koncerte bus ir keletas naujų dainų, bet bus daug tokių, kurias galės dainuoti visa salė.
Pernai išleidau naują albumą, kuris vadinasi „Paleisk“. Esu labai laimingas, man atrodo, kad jis pavyko.
O apskritai visada abejoju, ar aš noriu kurti, gal aš jau visas savo dainas parašiau, aš nežinau atsakymo. Kartais, kai atrodo, kad jau nieko daugiau nesukursiu, po kurio laiko ateina vėl kažkokia mintis ar įkvėpimas.
Negaliu specialiai nutraukti dainų rašymo. Stengiuosi rašyti dainas tik tada, kai jau negaliu jų nerašyti. Noriu, kad visada tai būtų tikras jausmas, tikra emocija.
Pagal kokius kriterijus nustatote, kad daina, albumas – geras?
Man atrodo, kad geras albumas išeina tada, kai pavyksta sudėti į jį tą jausmą, kurį norėjau sudėti. Aš džiaugiausi kiekvienu albumo „Paleisk“ kūrybos etapu ir mažais atradimais, kurie lydėjo jį.
Gera daina yra ta, kuri paliečia.
Nesvarbu, kokio žanro. Gali būti liūdna, linksma, greita, lėta. Ne nuo to dainos gerumas priklauso.
Žinoma, tai yra labai subjektyvu. Vienam gali būti gera daina, o kitam – ne.
Kokios muzikos pats šiuo metu klausote?
Kai prasidėjo karas, dvi savaites nieko neklausiau. Nenorėjau nei muzikos, nei filmų žiūrėti. Tik žinias.
Paskui pagalvojau, kad reikia susirasti muziką, kuri šioje situacijoje padėtų.
Pabandžiau klausyti vieną, kitą ir galiausiai atradau, kad dabar geriausiai skamba „The Beatles“. Jie yra nemirtinga klasika. Visą praeitą savaitę klausiau vien „bitlų“ ir galiu pasakyti, kad jų muzika dabartinėje situacijoje labai gydo.
Koncerte „Kitoks pasaulis“ bus labai daug vandens: vandens ekranai, fontanai, vandens instaliacijos… Koks jūsų asmeninis santykis su vandens stichija? Regis jos labai daug jūsų kūryboje.
Toks, kaip ir mūsų visų. Žmogaus organizme daugiau kaip 80 procentų vandens. Mes visi iš vandens.
Vanduo – tas elementas, be kurio negali būti gyvybės. Ne veltui mokslininkai kitose planetose ieško vandens. Jeigu yra vandens – vadinasi yra gyvybė.
Su organizatoriais galvodami apie šiuos koncertus, mąstėme, kokį panaudoti esminį elementą, iš kurio susideda pasaulis ir pasirinkome vandenį.
Labai džiaugiuosi, kad šis elementas bus scenoje.
Vanduo, kaip gyvybės teiginys, karo fone skamba labai simboliškai.
Taip kartais susiriša dalykai, kurių iš anksto visai neplanavai surišti. Taip pat kai kurie tekstai, žodžiai, frazės kitame kontekste įgyja nauja prasmę. Tai ir yra meno grožis.
